Žeimių dvaras įvardijamas kaip vienas seniausių dvarų. Tai puikus vėlyvojo klasicizmo pavyzdys. Pirmą kartą paminėtas dar 1319 m. Tais metais, netoli dvaro, kunigaikštis Gediminas sutriuškino kryžiuočių magistrą. Dvaras garsus ir dėl to, kad kurį laiką buvo didžiųjų kunigaikščių valda. Pavadinimas siejamas su čia gyvenusia, žeimiais vadinta, žiemgalių gentimi.
1387 m. Jogaila dvarą užrašė Skirgailai.
XVII a. po Zavišų, Čekavišų ir Navrilkovičių dvaras atiteko Medekšoms.
1688 m. gaisro metu mediniai pastatai sudegė.
1780 m. dvarą iš Medekšų įsigijo Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vėliau tapęs Livonijos vyskupu. 1787 m. jis pasistatė rūmus, kuriuos naudojo kaip vasaros rezidenciją. 1794 m. dėl politinių motyvų buvo pakartas. Žeimiai liko jo sūnėno M. Kosakovskio nuosavybe. Vėliau atiteko jo sūnui, dar vėliau anūkui. Rūmai buvo menkai prižiūrimi, apleisti. Vyskupo Anūkas Jaroslavas Kosakovskis po grįžimo iš tremties Sibire nusprendė gyventi ne Žeimių, o Martyniškių dvare. Be šių dvarų jo šeimai priklausė dar 5 dvarai. Kosakovskių giminei Žeimių dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo.
1890 m. padarytas remontas.
1907 m. Jaroslavo duktė Marija Uršulė ištekėjo už pusbrolio Zigmanto Kosakovskio ir Žeimių dvarą gavo kaip kraitį. Rūmai atnaujinti, pastatyta terasa į antrą aukštą, įvesta kanalizacija, parkas išplėstas ir sutvarkytas. Taip pat įrengtas medžioklės trofėjų kambarys ir biblioteka su daugiau nei 4000 tomų knygų, kai kurios iš jų paveldėtos dar iš vyskupo laikų.
1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo įrengti butai, biblioteka.
1959 - 1965 m. veikė žemės ūkio technikumas, o vėliau bendrabutis.
Tai vienas iš nedaugelio dvarų kuriame dar galima pajausti jo dvasią ir buvusią didybę. Jei teks kada važiuoti pro Jonavos miestelį būtinai aplankykite. Lietuvoje nedaug dvarų, kurie dar būtų verti dvaro vardo. Dažniausiai jie virtę griuvėsiais, vaiduokliais arba dar blogiau - privatizuoti ir paversti daugiabučiais. Todėl tikrai smagu pavaikščioti po tokį, kuris vis dar išlaikęs savo orumą, o dar smagiau, kad yra tokių žmonių, kurie pasirūpina, kad tokie dvarai nesunyktų.
Norėjosi pamatyti ir dvaro vidų, tačiau eilinį kartą mano mažasis kompanijonas bevažiuodamas automobilyje kietai užsnūdo. Gal ir gerai - bus proga atvažiuoti dar sykį vasarą kai viskas aplinkui jau bus žalia.
1387 m. Jogaila dvarą užrašė Skirgailai.
XVII a. po Zavišų, Čekavišų ir Navrilkovičių dvaras atiteko Medekšoms.
1688 m. gaisro metu mediniai pastatai sudegė.
1780 m. dvarą iš Medekšų įsigijo Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vėliau tapęs Livonijos vyskupu. 1787 m. jis pasistatė rūmus, kuriuos naudojo kaip vasaros rezidenciją. 1794 m. dėl politinių motyvų buvo pakartas. Žeimiai liko jo sūnėno M. Kosakovskio nuosavybe. Vėliau atiteko jo sūnui, dar vėliau anūkui. Rūmai buvo menkai prižiūrimi, apleisti. Vyskupo Anūkas Jaroslavas Kosakovskis po grįžimo iš tremties Sibire nusprendė gyventi ne Žeimių, o Martyniškių dvare. Be šių dvarų jo šeimai priklausė dar 5 dvarai. Kosakovskių giminei Žeimių dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo.
1890 m. padarytas remontas.
1907 m. Jaroslavo duktė Marija Uršulė ištekėjo už pusbrolio Zigmanto Kosakovskio ir Žeimių dvarą gavo kaip kraitį. Rūmai atnaujinti, pastatyta terasa į antrą aukštą, įvesta kanalizacija, parkas išplėstas ir sutvarkytas. Taip pat įrengtas medžioklės trofėjų kambarys ir biblioteka su daugiau nei 4000 tomų knygų, kai kurios iš jų paveldėtos dar iš vyskupo laikų.
1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo įrengti butai, biblioteka.
1959 - 1965 m. veikė žemės ūkio technikumas, o vėliau bendrabutis.
Tai vienas iš nedaugelio dvarų kuriame dar galima pajausti jo dvasią ir buvusią didybę. Jei teks kada važiuoti pro Jonavos miestelį būtinai aplankykite. Lietuvoje nedaug dvarų, kurie dar būtų verti dvaro vardo. Dažniausiai jie virtę griuvėsiais, vaiduokliais arba dar blogiau - privatizuoti ir paversti daugiabučiais. Todėl tikrai smagu pavaikščioti po tokį, kuris vis dar išlaikęs savo orumą, o dar smagiau, kad yra tokių žmonių, kurie pasirūpina, kad tokie dvarai nesunyktų.
Norėjosi pamatyti ir dvaro vidų, tačiau eilinį kartą mano mažasis kompanijonas bevažiuodamas automobilyje kietai užsnūdo. Gal ir gerai - bus proga atvažiuoti dar sykį vasarą kai viskas aplinkui jau bus žalia.
Sunku nupasakoti koks jausmas apimė stovint balkonėlyje kai aplink jokio miesto šurmulio ar skubėjimo, vien tik vieno už kitą garsiau čiulbančio paukščio balsai, kaitinanti saulutė ir tolumoje besiganantys žirgai. Atrodo viską atiduočiau už galimybę čia pabūti su kavos puodeliu rankoje ankstų saulėtą vasaros rytą kai viskas aplinkui pasidengę žaluma ir rasa
Arklidė. Iki šiol naudojama pagal paskirtį, tik man lankant dvarą jau buvo pakankamai šilta ir visi žirgai išleisti ganytis į pievą
Kalvė
Svirnas
Kumetynas
Ledainė
Žeimių miestelio centre stovinti klasicistinė koplytėlė vadinama Šv. Jono vardu. Pastatyta 1768 metais ir yra vienas seniausių sodybos pastatų. Pastatyta generolo Juozapo Kosakovskio sėkmingam sugrįžimui iš Napoleono žygio į Maskvą atminti. Nuo koplytėlės iki dvaro centrinių vartų vedė 500 metrų liepų alėja