Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Šaltinuose rašoma, kad vietoje, kurioje stovi pilis, jau IV–V amžiais būta medžio ir molio gynybiniais įrenginiais apjuostos gyvenvietės.
Pirmoji mūrinė Kauno pilis pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino magistro 1361 m. laiške, kuriame įsakoma atsiųsti informaciją apie pilies sienų storį, ryšium su planuojamu puolimu.
1362 m. pavasarį Kauno pilį apgulė didelė ir gerai pasirengusi kryžiuočių kariuomenė, (tuo metu pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo koncentruojamos prie Mėlynųjų Vandenų kovoti su Aukso Orda). Po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė.
Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis ant buvusios vidinių sienų pamatų. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5–12 m aukščio sienos ir apsauginis griovys. Kauno pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Tik 1404 m. galutinai atiteko lietuviams.
Po 1410 m. Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę, tapo reprezentacine. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dažnai apsistodavo pilyje ir priimdavo svečius. Pilis smarkiai apgriauta per XVII- XVIII amžiaus karus.
Pasakojama, kad pilies šeimininkė, karalienė Bona Sforza, pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.
Lankantis pilyje, muziejaus darbuotoja pasakojo, kad statant elektros skydines bekasant žemę buvo rasti palaikai. Deja nesulaukę jokio dėmesio buvo tiesiog užkasti toje pačioje vietoje kur ir buvo rasti.
Pirmoji mūrinė Kauno pilis pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino magistro 1361 m. laiške, kuriame įsakoma atsiųsti informaciją apie pilies sienų storį, ryšium su planuojamu puolimu.
1362 m. pavasarį Kauno pilį apgulė didelė ir gerai pasirengusi kryžiuočių kariuomenė, (tuo metu pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo koncentruojamos prie Mėlynųjų Vandenų kovoti su Aukso Orda). Po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė.
Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis ant buvusios vidinių sienų pamatų. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5–12 m aukščio sienos ir apsauginis griovys. Kauno pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Tik 1404 m. galutinai atiteko lietuviams.
Po 1410 m. Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę, tapo reprezentacine. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dažnai apsistodavo pilyje ir priimdavo svečius. Pilis smarkiai apgriauta per XVII- XVIII amžiaus karus.
Pasakojama, kad pilies šeimininkė, karalienė Bona Sforza, pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.
Lankantis pilyje, muziejaus darbuotoja pasakojo, kad statant elektros skydines bekasant žemę buvo rasti palaikai. Deja nesulaukę jokio dėmesio buvo tiesiog užkasti toje pačioje vietoje kur ir buvo rasti.
Pilies rūsiuose
Pilies bokšte
Pilis naktį